Trumpai ir drūtai apie kiekvieną kūrinį
Mikalojus Daukša „Postilė“
Reikšmingiausias šios lenkiškai parašytos knygos tekstas yra „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Šią prakalbą galima laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestu, kurio teiginiai net ir vėlesniais amžiais neprarado aktualumo. Daukša skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą, laiko ją didžiausia tautos vertybę ir smerkia prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos paniekinimą, nesirūpinimą jos ugdymu.
„Prakalba“- vienas svarbiausių tautinės savimonės dokumentų mūsų kultūroje.
„Prakalba“- vienas svarbiausių tautinės savimonės dokumentų mūsų kultūroje.
Jono Radvano Herojinis epas „Radviliada“
Epe kalbama apie Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimą. Visoje poemoje suminėti faktai yra tikri. Jis kūrinyje vaizduojamas kaip - didikas patriotas, Tėvynės gynėjas. Istorinis „Radviliados“ fonas - tai Livonijos karas, vykęs 1558-1583 metais. Yra keturios poemos dalys:
- Pasakojama apie Radvilos Rudojo kilmę, šeimą, apie jo auklėjimą ir veiklos pradžia
- Apie pradinius Livonijos karo įvykius
- Apie lemiamą karvedžio pergalę ir tolimesnę karo eigą.
- Apie karo pabaigą ir herojaus mirtį. Čia pateikiamas ir apibendrintas jo literatūrinis portretas.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus „Momento mori“
Šiame kūrinyje rašoma, kad žmogus neamžinas, sako jis, ir kiekvienas turi tai atminti. Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu it sviediniu: tai švysteli jį į padangęs, tai leidžia tėkštis žemėn. Kitas lemties įvaizdis - nuolat sukamas Fortūnos ratas: žmogus tėra ant to rato krašto nutūpusi dulkė, kuri vieną akimirką šmėkšteli pačiame viršuje, kita jau įminama į purvą. Fortūnos ratas taip pat yra visuomenės metafora. Jos reikšmė tokia: niekas negali būti tikras, kad pakilęs į viršūnę, ten ir liks. Vienintelis ateities įvykis, kurio kiekvienas sulaukia neabejotinai ir neišvengiamai yra mirtis. Tai reiškia, kad viską šiame pasaulyje derėtų vertinti, atmenant mirtį, ir iš tiesų branginant vien tai, kas nemaru. Sarbievijaus labai mėgstamas barokinis vaizdinys „gyvenimas - teatras“. Nuo Renesanso epochos poetų Sarbievijus labiausiai skiriasi tuo, kad jo poezijos žmogus nesiveržia tyrinėti ir juo labiau tobulinti jį supančio pasaulio. Materialinė tikrovė jau nėra teatro dekoracijos, o išties svarbu vien žmogaus dvasinis pasaulis. Tikrieji turtai slypi žmogaus sieloje. Tikrasis Sarbievijaus vidinės stiprybės šaltinis yra gilus, stiprus religingumas.
Kristijonas Donelaitis „Metai“
Tautinės tapatybės ženklai: agrarinės(žemdirbio) kultūros klodas, valstietiškas žemės mitologizavimas bei sakralizavimas. Gamta senovės žemdirbiui yra magiška, nuolat atsinaujinanti gyvybės galia, kuri egzistuoja kaip amžinas laiko ratas, pereinantis keturis ciklus. Dievas yra priartintas prie žemės ir sutapatintas su gamta. Žemdirbiškoji žmogaus samprata. Žemdirbio gyvenimo būdas. Žmogus, o labiausiai žemdirbys, visų pirma, yra gamtos dalis. Darbštumas, kuklumas ir paprastumas - prigimtinės žemdirbio dorybės. Valstietiškosios kultūros atstovo svarbiausios dorybės yra darbštumas (darbas jungia žmogų su dieviškuoju gamtos pasauliu) ir kuklumas bei paprastumas (prisitaikymas prie nekintančios gyvenimo tvarkos). Tautiškumas (lietuviškumo) vertė. Būtina didžiuotis savo kalba, papročiais, tradicijomis. Svarbus tautinės tapatybės ženklas yra ir lietuviška apranga, net valgiai. Darbas - žmogaus vertė. Dirbantis žmogus jaučiasi esąs prasminga pasaulio dalis, o jo gyvenimas atrodo kaip pareigos Dievui ir bendruomenei vykdymas. Archetipinė (senovinė) pasaulėjauta. Architipinis mąstymas. Ten kur žmogus pasaulį suvokia kaip amžinai pasikartojančius gyvenimo ritmus, kalbame apie senovinę pasaulėjautą, pagrįstą archetipiniu mąstymu. Architipas - pastovių gyvenimo formų vaizdinys. Valstietiška pasaulėjauta - archetipinė ir mitologinė todėl svarbiausia šios kultūros žmogui - nepažeisti archetipo ir nesugriauti mito tvarkos, nes gyvenimo keitimasis reiškia gyvenimo pagrindų suirimą, pasaulio griuvimą ir artėjančią pasaulio pabaigą. Šios pasaulėjautos ypatybės nesunkiai įžvelgiamos „Metuose“, o nuo Donelaičio jos ateina per visą mūsų kultūros istoriją.
Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“
„Anykščių šilelyje“ miško šviesumas, gražumas siejamas su gyvybingumu. Gyvybės ir šviesos motyvai poemoje išryškinti, nes Baranauskui rūpi pabrėžti dvasinį žmogaus ir gamtos ryšį. Istorijoje susipina miško ir tėvynės likimas. Poemoje miškas iškyla lyg kokia galinga, globianti, tautos būtį sauganti jėga. Todėl santarvės su gamtos pasauliu irimas yra pražūtingas: tautos dvasios nykimas tiesiogiai siejamas su miško naikinimu. Žmogaus ir miško darna lemia būties džiaugsmą, gyvenimo gerovę, jos irimas - menkėjimą, merdėjimą. „Anykščių šilelis“ - tai nacionalinio charakterio istorija, jo kova už teisę žaliuoti, ošti, augti. „Anykščių šilelis“ - tai mūsų dvasios Šilelis. Kiek čia spalvų, kvapų, garsų, kokia vienovę čia pajunta žmogus su viskuo, kas yra.
Maironis „Pavasario balsai“
Eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės“ poetas atskleidžia poetinio įkvėpimo šaltinius. Tai ypatinga galia, kupina kančios. Poeto vaizdinys kuriamas romantiniu stiliumi - jaunas, nuliūdęs, kenčiantis, pasiaukojantis. Kontrasto būdu sugretinamos žemės puikios ir gražios dukterys. Ryškėja moters, protingos, gilios, jaudinančios širdį, siluetas. Svarbiausia poetui yra tai, kas žadina įkvėpimą. Maironiui buvo svarbi ir kūrėjo atskirtoji būtis, nes poetas, net reikšdamas tėvynės rūpesčius, lieka tas, kursai eina ,,nesuprantamu keliu". Poeto, poezijos temos viena svarbiausiu eilėraščių - „Poezija“. Čia ryškiausiai atskleidžiama kūrėjo būtis, grožio paslaptis. Eilėraščiu išreiškiamas tariamas susitikimas su Poezijos Mūza. Poetas kalba apie grožio paslaptį. Vizijoje pasirodžiusi poezijos mūza paduoda lyrą, veda į užburtą šalį. Poetas yra išskirtinis asmuo, gebantis jausti, skaityti be rašto. Eilėraščio vyksmas plėtojamas kaip regėjimas, kaip vaizduotės žaismas. Vaizduotė, gebėjimas įsivaizduoti tai, ko realiai nėra, yra viena svarbiausių meninio talento ypatybių. Romantikai šia galią ypatingai pabrėžė.
Jonas Biliūnas
Poezijos bruožai
Lyrinis pasakojimo būdas, psichologiškumas, filosofinis žvilgsnis į gyvenimą
Subjektyvus kalbėjimo būdas
Novelių kompozicija
Problemos, principai, vertybės
Motyvai
Žmogaus vaizdavimas
Intriga
Veikėjai
Stilius
- Į literatūrą įvedė realizmo terminą.
- Literatūros tikslas - mokyti skaitytoją jautrumo, žadinti jo grožio ir gėrio jausmą.
- Paskirtis - visapusiškai atskleisti tikrovę, todėl reikia vaizduoti ir gerus ir blogus gyvenimo reiškinius.
- Rašytojui būtina turėti estetinę nuovoką, išmanyti literatūros teoriją ir daugelį kitų dalykų, bet svarbiausia yra talentas.
Lyrinis pasakojimo būdas, psichologiškumas, filosofinis žvilgsnis į gyvenimą
- Vaizduojamas vienas įvykis, labiau gilinamasi į veikėjų vidinė būseną ir išgyvenimus.
- Aplinką ir gamtą vaizduoja saikingai, tiek, kiek tai padeda atskleisti veikėjų jausmų ir nuotaikų pasaulį.
- Veikėjų išgyvenimų įtampą ir pokyčius lemia jo santykis su išoriniu pasauliu, reakcija į neišvengiamai susiklosčiusias gyvenimo aplinkybes.
- Riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, bet jų tapatinti negalime.
Subjektyvus kalbėjimo būdas
- Pasakotojas dalyvauja veiksme, mėgsta prisiminti vaikystėje ar jaunystėje patirtus įspūdžius, neretai atskleidžia savo nuotaiką, savijautą, yra atidus aplinkai, pastebi gamtovaizdžio grožį.
Novelių kompozicija
- Atvira: sudaromas įspūdis, kad pasakojimas yra didesnės įvykių ar išgyvenimų visuma dalis, jis baigiamas abejone, skatinančia skaitytojui pačiam daryti išvadas.
Problemos, principai, vertybės
- Socialinės.
- Moralinės
- Humanizmo principai.
- Krikščioniškosios vertybės: gailestis, pasiaukojimas.
Motyvai
- Kaltės
- Atgailos.
Žmogaus vaizdavimas
- Siekimas atskleisti ir pasidžiaugti žmogaus sielos tyrumu ir šviesa, nėra moralizuojama, smerkiama ar teisiama.
- Žmogus atsiduria gana keblioje, netgi lemtingoje padėtyje, bet visuomet atsiskleidžia jo dvasinė stiprybė, padedant neprarasti žmogiškumo ir padorumo.
- Žmogaus padarytas blogis sukrečia, bet netikėti padariniai priverčia viską pervertinti.
Intriga
- Intrigos pagrindą sudaro veikėjo dabarties ir praeities išgyvenimų kontrastas.
Veikėjai
- Veikėjai moka atjausti, kalba nuoširdžiai.
Stilius
- Mintys dėstomos glaustai, nuosekliai, išryškinami tik svarbiausi dalykai.
- Tikroviškam vaizdui sukurti ir reikiamai emocijai perkelti taupiai parenkami labai tikslūs ir konkretūs žodžiai.
- Siekiant sukurti intymia atmosferą, paliekami nutylėjimai, abejojama, retsykiais klausiama.
- Tonas išlaikomas ramus ir švelnus.
Juozas Tumas - Vaižgantas „Dėdės ir dėdienės“
Vaišgantui labiausiai rūpi, ką jaučia, kaip gyvena, ką pasirenka žmogus, kurio galimybės laibai apribotos vien tuo, kad jis - jaunesnis brolis. Toks ir yra Mykolas - Mykoliukas, gyvenimo pabaigoje tapęs Dzidoriumi Artoju. Mykoliukui daug kas nepasiekiama, nes pagal socialinę padėtį jis neturi net tiek savarankiškumo, kiek jo turi baudžiauninkai. Bet jis nėra tik aplinkybių vergas, o pats ryžtasi aukai. Mykoliukas traukiasi į save, jau apsisprendęs, jau aukai pasiryžęs. Jo dvasia kyla į savo viršūnę. Severija atitenka kitam - stipresniam, tijūnui Rapolui Geišei. Stipresniam ne tik padėtimi, bet ir aktyviu vyriškumu. Mykoliukas skaudžiai liūdėdamas susitaiko su viskuo. Vaižgantas atveda savo veikėją, bedalį dėdę, iki išminties spindėjimo. Atskirų žmonių pasiaukojimu, savo dalies atsisakymu yra daug padaroma visuomenei, moralei. Vaižganto moterys - gamtos padarai. Severija - turtingiausias Vaižganto moters paveikslas, aprėpiantis visus svarbiausius moteriškumo variantus ; mergaitės skaistumą, drumsčiantį meilės budimą, fizinės meilės išgyvenimus, moterišką globos jausmą, motinystės instinktą, moters vienišės dalia. Įdomus yra abiejų „Dėdžių ir dėdienių“ veikėjų - moters ir vyro - likimų panašumas. Praradę meilę, užslėpę savo jausmus, jie nė vienas jau nieko gyvenime negalėjo tikėtis. Meilės praradimas yra gyvenimo praradimas. Bet tik savo gyvenimo. Meilės galios supratimu Vaižgantas labai artimas moteriškai pasaulėjautai. Ne veltui Mykoliukas turi moteriškajai jautrią širdį. Moteriškai jautri širdis neleidžia išsiplėtoti meilės egoizmui.
Vincas Mykolaitis - Putinas „Altorių šešėly“
Nedrąsi prigimtis, nepaprastas savęs nepažįstančio, save prastai vertinančio jaunuolio nuolankumas
Ilgas savęs pažinimo, tvirtėjimo, sudėtingų ir įvairiopų apsisprendimų kelias.
- Liuda Vasaris negali aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, todėl tėvų valia išeina į kunigus.
- Jį stipriai veikia socialinė aplinka: nori dirbti Lietuvai o žymiausi patriotai yra iš kunigų luomo.
Ilgas savęs pažinimo, tvirtėjimo, sudėtingų ir įvairiopų apsisprendimų kelias.
- Vasaris ne romantizmo laikų maištininkas. Jis greičiau primena Hamletą, pasirinkusį vienatvę ir individualaus protesto, savianalizės kelią.
- Bando sau atsakyti į klausimus, kaip suderinti kunigo ir poeto kelią.
- Išgyvenęs vidaus kovas ir kentėjimus, suvokia, kad kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui yra svetima. Prisitaikyti prie jų, vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai.
Jurgis Savickis „Vagis“
Žmogaus prigimtis ir būtis Savickio kūryboje atsiskleidžia kaip nepažini, dviprasmiška. Novelėje ryškiai išsiskiria vaiko vertybinė orientacija ir kaimo bendruomenės nuomonė. Pirmajame novelės fragmente autorius siekia parodyti, kad vaikas dar yra nesugadintas gyvenimiškos patirties, todėl, dar nematęs vagies, plėšiką jis įsivaizduoja kaip romantinį herojų: plėšikas galėtų būti aukštas, gražiais juodais rūbais apsirengęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais. Kaimo žmonės yra linkę užjausti skriaudžiamuosius, tačiau jų įgimtą žmogiškąjį jautrumą jau užgožė gyvenimiška patirtis, kuri verčia vyti pančius. Taigi žmogiškoji prigimtis išties yra dvilypė: aplinkybės (žiaurėjantis pasaulis) išprovokuoja tai, jog žmogus blogį siekia naikinti ne gerumu, o brutalia jėga. Antrajame fragmente matome vaiko reakciją susidūrus su tikruoju vagimi. Vaikui tai išties nepaprasta diena. Troboje vagis buvo pririštas prie skersinio spyrio. veržiančio įgubusia sieną. Vaiko gerumas ir žmogiškumas sutirpdė ledus plėšiko širdyje. Ši istorija paskatino vaiką rinktis vertybes, subrandina jį kaip žmogų. Išlaisvindamas vagį vaikas elgėsi daugiau impulsyviai t.y. taip, kaip jam diktavo prigimtis. Žiaurėjantis pasaulis išprovokuoja tai, jog žmogus blogį siekia naikinti ne gerumu, o brutalia jėga.
Istorijos pajautimas Jono Aisčio eilėraščiuose
Vienas istorikas besigilinantis į XX a. lietuvių tautos istorija, yra prasitaręs, kad poetas J. Aistis turėjo ypatingą istorijos jausmą ar nuojautą. Apie Lietuvos istoriją jis pasakęs daug teisingų minčių, o eilėraštis „Vienas kraujo lašas“ esąs pati giliausia 1940 m. situacijos įžvalga ir jos meninis apibendrinimas: Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės -
Liko netesėti mūsų pažadai…
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę -
Liko netesėti mūsų pažadai…
Šiame eilėraštyje poetas kalba apie 1940 metus - jo supratimu Lietuva turėjo pasipriešinti okupantams. Kraujo lašas būtų nuplovęs gėdą, pasipriešinimo žodis apgynęs garbę. Kad ir kaip būtų žiūrima, kokiais argumentais argumentuojama, patriotiniai pažadai liko netesėti. Realios reikšmės pasipriešinimas gal ir nebūtų turėjęs, bet tautos sąmonės brendimui jis būtų buvęs svarbus.
Eilėraštis „Likimo giesmė“
Išmintis, protas, sąmoningi veiksmai yra tautos brandumo ženklai. Šių ženklų kontekste reikia skaityti šį eilėraštį:
Niekada tau laimė nebuvo pražydus,
Nebuvai tu niekad sąmonėj pilnoj -
Mindaugą nužudė kerštas ir pavydas,
Vienas Gediminas krito Veliuonoj...
Tu ėjai per amžius, lyg per tamsų mišką,
Kur nebesimatė palaukių šviesos:
Ašaros ir kraujas tau po kojų tiško,
Neaprėpus kelio ir savęs visos.
J. Aistis kritiškai žvelgia į praeitį: karo žygiai, pergalės jam neužstoja skaudžios tiesos, kad istorinė Lietuva nebuvo pilnos sąmonės, kad jai trūko išminties šviesos, kad jos keliuose buvo daug atsitiktinumų. Valdovai siekė galybės, bet ne išminties, kuri šviestų Lietuvai ir po mirties/ Baltų gentys nerėmė viena kitos, todėl pavydas ir kerštas, pražudę karalių Mindaugą, toliau kerojo. Dabarty Lietuva gyvena kerštu, pavydu o į praeitį žiūri su pasididžiavimų, lyg pajėgtų žvelgti tik atgal, o ne į priekį. Eilėraštis parašytas 1953 metų pradžioje. Laikas sunkus, be laisvės, skatino poetą permąstyti ir Lietuvos istoriją.
Žmogaus ir tėvynės ryšys eilėraštyje „Peizažas“.
Tokios Lietuvos, tokio peizažo, tokio kaimo, su tarp klevų kyšančiais žirneliais, su šulinių svirtimis jau nebėra. Toks Lietuvos peizažas jau muziejinis, atskirais fragmentais išsaugotas būtent Rumšiškėse, poeto gimtinėje. „Peizaže“ J. Aistis įamžino tradicinį Lietuvos kaimą, išsupusį tautos kultūrą, suformavusį meninę jauseną.
O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės -
Liko netesėti mūsų pažadai…
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę -
Liko netesėti mūsų pažadai…
Šiame eilėraštyje poetas kalba apie 1940 metus - jo supratimu Lietuva turėjo pasipriešinti okupantams. Kraujo lašas būtų nuplovęs gėdą, pasipriešinimo žodis apgynęs garbę. Kad ir kaip būtų žiūrima, kokiais argumentais argumentuojama, patriotiniai pažadai liko netesėti. Realios reikšmės pasipriešinimas gal ir nebūtų turėjęs, bet tautos sąmonės brendimui jis būtų buvęs svarbus.
Eilėraštis „Likimo giesmė“
Išmintis, protas, sąmoningi veiksmai yra tautos brandumo ženklai. Šių ženklų kontekste reikia skaityti šį eilėraštį:
Niekada tau laimė nebuvo pražydus,
Nebuvai tu niekad sąmonėj pilnoj -
Mindaugą nužudė kerštas ir pavydas,
Vienas Gediminas krito Veliuonoj...
Tu ėjai per amžius, lyg per tamsų mišką,
Kur nebesimatė palaukių šviesos:
Ašaros ir kraujas tau po kojų tiško,
Neaprėpus kelio ir savęs visos.
J. Aistis kritiškai žvelgia į praeitį: karo žygiai, pergalės jam neužstoja skaudžios tiesos, kad istorinė Lietuva nebuvo pilnos sąmonės, kad jai trūko išminties šviesos, kad jos keliuose buvo daug atsitiktinumų. Valdovai siekė galybės, bet ne išminties, kuri šviestų Lietuvai ir po mirties/ Baltų gentys nerėmė viena kitos, todėl pavydas ir kerštas, pražudę karalių Mindaugą, toliau kerojo. Dabarty Lietuva gyvena kerštu, pavydu o į praeitį žiūri su pasididžiavimų, lyg pajėgtų žvelgti tik atgal, o ne į priekį. Eilėraštis parašytas 1953 metų pradžioje. Laikas sunkus, be laisvės, skatino poetą permąstyti ir Lietuvos istoriją.
Žmogaus ir tėvynės ryšys eilėraštyje „Peizažas“.
Tokios Lietuvos, tokio peizažo, tokio kaimo, su tarp klevų kyšančiais žirneliais, su šulinių svirtimis jau nebėra. Toks Lietuvos peizažas jau muziejinis, atskirais fragmentais išsaugotas būtent Rumšiškėse, poeto gimtinėje. „Peizaže“ J. Aistis įamžino tradicinį Lietuvos kaimą, išsupusį tautos kultūrą, suformavusį meninę jauseną.
Balys Sruoga „Dievų miškas“
Balys Sruoga „Dievų mišką“ rašė du mėnesius, o svarstymai dėl knygos išleidimo užtruko 12 mėnesių. B. Sruoga buvo apkaltintas apolitiškumu. Tuo metu (1946 m.) Rašytojų sąjungos pirmininku buvo rašytojas Petras Cvirka. Rašytojų sąjungos nariai iš B. Sruogos reikalavo sovietinės propagandos. Štai kodėl savo laiške Perui Cvirkai B. Sruoga primena filosofo F. Nyčės mintis apie mokytojo ir mokinių santykius. Rašytojas jautėsi įskaudintas, kad neturintys kūrybinės patirties ir pataikaujantys naujojo režimo ideologijai jaunieji kūrėjai ragino Sruogą laikytis „naujai iškeptos“ meno srovės, socialistinio realizmo, principų ir propaguoti sovietinę ideologiją. Naujos srovės sekėjus sruoga vadino „trumpaamžiais teisėjais“ ,nes „po kelių ar keliolikos metų privaloma teorija bus atšaukta“. B. Sruoga teigia, kad visuomet „teorija ir kritika sekė veikalus, o ne veikalai - teoriją“.
Nacionalinės pareigos idėja Justino Marcinkevičiaus kūryboje
Just. Marcinkevičiaus kūryboje išlieka trys svarbiausios temos: Lietuva, lietuvių kalba, gamta. Tai ir lietuvių literatūros klasikos temos. Just. Marcinkevičiui klasikinė tradicija, jos tęsimas yra natūraliai svarbi.
Daugiausiai apie save, savo gyvenimą Just. Marcinkevičius yra papasakojęs knygoje „Dienoraštis be datų“: „Gimiau toli nuo didelių kelių, tačiau netoli nuo didelės upės Nemuno“. Poeto gimimo vieta - Važatkaimio kaimas. Tos pačios sandaros pavadinimas kaip ir Kristijono Donelaičio Tolminkiemis. Panemunių krašto spalvos ir linijos jaučiamos visoje Just. Marcinkevičiaus kūryboje.
Vieną iš ankstyvųjų savo poezijos knygų Just. Marcinkevičius pavadino „Duona raikančios rankos“.
„Dienoraštyje be datų“ ne kartą pabrėžta tėvynė, jos svarba, lietuvių kalba. Poeto nuostata - daryti viską, kad ji išliktų, kad lietuvių kalba būtu kalbama, kuriama literatūra. Jau auštant nepriklausomybės laikui Marcinkevičius daug prisidėjo, kad lietuvių kalba paskelbta valstybine, kad jos garbę gintų įstatymai.
Poetinėje dramoje „Mažvydas“ išryškinamas idealo ir tikrovės konfliktas. Pagrindinis veikėjas - istorinė asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Tačiau dramoje nesiekiama vaizduoti detalios biografijos, nes pirmiausia Mažvydas įprasminamas kaip tėvynės labui dirbantis žmogus, suvokiantis savo pašaukimą ir tam tikslui aukojantis gyvenimą Tai pareiga tautai užima išskirtinę vietą. Mažvydo apmąstymuose nuskamba tikėjimo ir nevilties, pareigos ir kaltės jausmai. Jis nujaučia besiartinančią nutautėjimo grėsmę, todėl stengiamasi saugoti lietuvišką žodį, savo misiją supranta kaip sunkų, bet suteikiantį vilties darbą, kuris ir yra gyvenimo prasmė.
Daugiausiai apie save, savo gyvenimą Just. Marcinkevičius yra papasakojęs knygoje „Dienoraštis be datų“: „Gimiau toli nuo didelių kelių, tačiau netoli nuo didelės upės Nemuno“. Poeto gimimo vieta - Važatkaimio kaimas. Tos pačios sandaros pavadinimas kaip ir Kristijono Donelaičio Tolminkiemis. Panemunių krašto spalvos ir linijos jaučiamos visoje Just. Marcinkevičiaus kūryboje.
Vieną iš ankstyvųjų savo poezijos knygų Just. Marcinkevičius pavadino „Duona raikančios rankos“.
„Dienoraštyje be datų“ ne kartą pabrėžta tėvynė, jos svarba, lietuvių kalba. Poeto nuostata - daryti viską, kad ji išliktų, kad lietuvių kalba būtu kalbama, kuriama literatūra. Jau auštant nepriklausomybės laikui Marcinkevičius daug prisidėjo, kad lietuvių kalba paskelbta valstybine, kad jos garbę gintų įstatymai.
Poetinėje dramoje „Mažvydas“ išryškinamas idealo ir tikrovės konfliktas. Pagrindinis veikėjas - istorinė asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Tačiau dramoje nesiekiama vaizduoti detalios biografijos, nes pirmiausia Mažvydas įprasminamas kaip tėvynės labui dirbantis žmogus, suvokiantis savo pašaukimą ir tam tikslui aukojantis gyvenimą Tai pareiga tautai užima išskirtinę vietą. Mažvydo apmąstymuose nuskamba tikėjimo ir nevilties, pareigos ir kaltės jausmai. Jis nujaučia besiartinančią nutautėjimo grėsmę, todėl stengiamasi saugoti lietuvišką žodį, savo misiją supranta kaip sunkų, bet suteikiantį vilties darbą, kuris ir yra gyvenimo prasmė.
Dramatiški gamtos ir žmonių likimai Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“
M. Katiliškis savo prigimtimi buvo tikras „miško tautos“ atstovas. Nuo mažumės jis jautė ypatingą meilę miškui, medžiams. Jo vaikystės pasaulį supo miškų lankas, tėvų sodybą globė beržai, šermukšniai, į namus vedė liepų alėja.
Miškas ir medis rašytojo kūryboje yra ypatingai svarbi gamtos ir žmogaus gyvenimo dalis. Romano „Miškais ateina ruduo“ ašis - lietuvis ir miškas. Veiksmo erdvė - miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas.
Mitologinis pasaulio modelis lietuviui neatskiriamas nuo miško. Čia viskas pastovu, pažįstama. Romane gausu tarpkario Lietuvos ženklų. Knygą galima skaityti kaip išplėstą metaforą apie lietuvio išėjimą iš miško. Mažas. miškuose užsimetęs Virsnių kaimelis tampa miniatiūrinių visos Lietuvos modeliu. Jame prasidedą dinamiški pokyčiai. Vyksta žemės reforma, per kaimą ir mišką nutiesiamas vieškelis, per upę suręstas tiltas. Atsidaro parduotuvė, karčiama, pieninė, kavinė. Romano pabaigoje trys prasminiai jo klodai - miško, žmogaus ir tautos istorinės lemties - sugula į vieną.
Ryškiausia romane yra pagrindinio herojaus Tiliaus Gelažiaus likimo linija. Jo gyvenimas tarsi pakartoja visos „miško tautos“ epopėją Autorius nuolat pabrėžia Tiliaus gamtiškumą. Šios žemės ir gamtos vaiko prigimtis graži, sveika ir natūrali. Tik miške, lauke, dirvoje jis jaučiasi savo vietoje. Prigimties balso šaukiamas eina į meilę ir atsiduoda jai kaip pati gamta. Išsiskyręs su Agne, Tilius nesąmoningai jaučia praradimo dydį ir vis artėjančią nelaimę, nes su jos netektimi tarsi išduodą pats save, savo esmę, tikrumą, gyvenimo džiaugsmą. Tilius, išeivis iš senojo kaimo, pakliūva i naujas, netradicines socialines aplinkybes. Dramatiški gamtos ir žmonių likimai rodo, per kokią sumaištį ir chaosą kuriasi naujos gyvenimo formos, kokią didelę kainą reikia mokėti už išėjimą į civilizuotos visuomenės kelią.
Miškas ir medis rašytojo kūryboje yra ypatingai svarbi gamtos ir žmogaus gyvenimo dalis. Romano „Miškais ateina ruduo“ ašis - lietuvis ir miškas. Veiksmo erdvė - miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas.
Mitologinis pasaulio modelis lietuviui neatskiriamas nuo miško. Čia viskas pastovu, pažįstama. Romane gausu tarpkario Lietuvos ženklų. Knygą galima skaityti kaip išplėstą metaforą apie lietuvio išėjimą iš miško. Mažas. miškuose užsimetęs Virsnių kaimelis tampa miniatiūrinių visos Lietuvos modeliu. Jame prasidedą dinamiški pokyčiai. Vyksta žemės reforma, per kaimą ir mišką nutiesiamas vieškelis, per upę suręstas tiltas. Atsidaro parduotuvė, karčiama, pieninė, kavinė. Romano pabaigoje trys prasminiai jo klodai - miško, žmogaus ir tautos istorinės lemties - sugula į vieną.
Ryškiausia romane yra pagrindinio herojaus Tiliaus Gelažiaus likimo linija. Jo gyvenimas tarsi pakartoja visos „miško tautos“ epopėją Autorius nuolat pabrėžia Tiliaus gamtiškumą. Šios žemės ir gamtos vaiko prigimtis graži, sveika ir natūrali. Tik miške, lauke, dirvoje jis jaučiasi savo vietoje. Prigimties balso šaukiamas eina į meilę ir atsiduoda jai kaip pati gamta. Išsiskyręs su Agne, Tilius nesąmoningai jaučia praradimo dydį ir vis artėjančią nelaimę, nes su jos netektimi tarsi išduodą pats save, savo esmę, tikrumą, gyvenimo džiaugsmą. Tilius, išeivis iš senojo kaimo, pakliūva i naujas, netradicines socialines aplinkybes. Dramatiški gamtos ir žmonių likimai rodo, per kokią sumaištį ir chaosą kuriasi naujos gyvenimo formos, kokią didelę kainą reikia mokėti už išėjimą į civilizuotos visuomenės kelią.
Moralės sąmonės permainos Juozo Apučio kūryboje
J. Aputis kreipiasi į pilietinę savimonę.
Galima samprotauti apie moralinės sąmonės permainas kaimo bendruomenėje ir visuomenėje apskritai. Apučio laikų kaime nebenaudingo šuns egzekucija atliekama ramiai, viešai, net demonstratyviai. Visu kūrinio veiksmu autorius tarsi teigia, kad gyvenime ima viešpatauti jokių dorovinių skrupulų neturinti brutali jėga, o silpnieji jai pataikauja, slopindami savo jausmus, tarsi bijodami patys tapti aukomis.(Kalbama apie novelę „Šūvis po Marazyno ąžuolu“)
- Skriauda ir kaltė
- Vertybių kaita
Galima samprotauti apie moralinės sąmonės permainas kaimo bendruomenėje ir visuomenėje apskritai. Apučio laikų kaime nebenaudingo šuns egzekucija atliekama ramiai, viešai, net demonstratyviai. Visu kūrinio veiksmu autorius tarsi teigia, kad gyvenime ima viešpatauti jokių dorovinių skrupulų neturinti brutali jėga, o silpnieji jai pataikauja, slopindami savo jausmus, tarsi bijodami patys tapti aukomis.(Kalbama apie novelę „Šūvis po Marazyno ąžuolu“)
- Nykstanti senojo kaimo dvasios kultūra, žmogiškumas